Šventės.LT » Joninės 2025

2025-aisiais metais Joninių išvakarės švenčiamos pirmadienį (birželio 23-oji). Joninės – antradienį (birželio 24 d.)

Joninės, taip pat žinomos kaip Rasos šventė, yra viena iš svarbiausių ir labiausiai laukiamų švenčių Lietuvoje. Joninių šventė atneša džiaugsmą, šviesą ir ryškias spalvas į šalies kultūrinį kalendorių.

Joninės kasmet vyksta birželio 24-ąją – tai saulėgrįžos diena, todėl šventė simbolizuoja gamtos jėgas ir šviesą. Tai puiki proga susirinkti su šeima ir draugais bei dalyvauti įvairiose šventėse ir ritualuose.

Kur švęsti Jonines ? 

Joninės gali būti švenčiamos visoje Lietuvoje, bet ypatingai jaukios ir autentiškos šventės dažnai vyksta kaimo sodybose. Žmonės dažnai renkasi gamtą ir šventinius laužus, kad švęstų šią progą pagal tradicijas. Tačiau miestuose taip pat organizuojamos Joninių šventės su koncertais, mugėmis ir kitais linksmais renginiais.

Sodybos Joninėms

Sodybos tampa ypatingomis Joninių proga. Šią dieną šeimos ir draugai dažnai susirenka laukinėje gamtoje, išvykdami iš miesto šurmulio, kad galėtų atšvęsti Jonines lauke, šalia didelio laužo ir tuo pačiu pasinaudoti sodybos patogumais. Tai metas, kai sustoja darbai ir atsiranda galimybė atsipalaiduoti ir džiaugtis bendravimu su artimaisiais ir draugais. Pagal senovės lietuvių tradicijas, šią dieną yra pinami vainikai iš laukinių gėlių, ieškoma paparčio žiedo ir susirenkama aplink laužą. Joninių laužo šokiai ir dainos ne tik suteikia šventei gyvybės, bet ir atskleidžia kultūros paveldą. Tai yra daugiau nei tik ugnis – tai simbolinis jungiamasis taškas, kur žmonės dalinasi savo džiaugsmais ir istorijomis.

Dažnai jaunimas, išsinuomodamas sodybą, tuo pačiu suorganizuoja ir papildomas vasaros veiklas - žaidimai, plaukimas baidarėmis, tinklinis, krepšinis bei kitos pramogos. Lietuvoje yra itin daug sodybų nuomos punktų, kurie siūlo ne tik apgyvendinimą, bet ir papildomas pramogas.

Tai ne tik šventė, bet ir galimybė būti vienu su gamta, su kuria lietuviai visada juto itin stiprų ryšį. Joninės tampa metu, kai galima pasigrožėti gamtos grožiu, bendrumo jausmu ir kartu su šeima bei draugais leisti nepakartojamą laiką. Sodybos tampa savotiška oaze, kur galima pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir prisiminti paprastų dalykų grožį.

Joninės – nedarbo diena nuo 2004 metų

2003 metais Lietuvos parlamentarai pritarė Rasų arba Joninių - birželio 24-osios - paskelbimui valstybine švente ir nedarbo diena, pradedant nuo 2004 metū birželio 24-osios dienos. Sprendimas Jonines paskelbti valstybine švente priimtas Seimo plenariniame posėdyje, už tai balsavus 45 parlamentarams, prieš - 13-ai Seimo narių. Jis buvo motyvuotas nepakankamu nedarbo dienų kiekiu, 2004 metais Lietuva tokių dienų turėjo tik 10. Siekiant įtvirtinti šį sprendimą, buvo atsižvelgta ir į kitų valstybių šventinių poilsio dienų skaičių, kuris užsienio šalyse buvo didesnis. Finansų ministerijos duomenimis buvo paskaičiuota, kad papildoma poilsio diena Lietuvos biudžetui kainuos daugiau kaip 70 mln. litų.  Tuometinis Tėvynės sąjungos frakcijos narys Artūras Vazbys, kalbėdamas apie Joninių paskelbimą valstybine švente, įžvelgė pavojų krikščioniškiems valstybės pamatams, teigdamas apie sugrįžtančią pagonybę ir kelią atgal į viduramžius.

Joninių tradicijos ir papročiai

Joninės yra turtingos tradicijomis. Vienas iš žinomiausių Joninių papročių yra didelis laužas, kai jaunimas renkasi aplink ugnį, dainuoja tradicines dainas ir, bando tą laužą peršokti. Taip pat būdinga per Jonines rinkti gėlių žiedus ir pinti vainikus. Ypač populiarūs yra paparčio žiedai - yra tikėjimas, jog būtent jį suradus aplankys sėkmė, turtai ir kiti geri dalykai, todėl dažnai Joninių šventimo metu pagrindinė pramoga būna - paparčio žiedo paieškos.

Trumpa Joninių istorija

Nors rašytiniuose šaltiniuose Joninės Lietuvoje pirmą kartą paminėtos XIV amžiuje, tačiau jų ištakos vis dėlto yra siejamos su pagonybe. Senovės lietuviai ilgiausią metų dieną – vasaros saulėgrįžą arba vidurvasarį – švęsdavo kaip Rasos šventę, kurią atėjus krikščionybei imta tapanti su Joninių švente.

Mūsų protėviai per Rasos šventę ypatingą reikšmę skirdavo vandeniui, kuris laikytas gyvybės šaltiniu, žemės, derliaus maitintoju. Būtent vanduo būdavo pasitelkiamas įvairiuose ritualuose, apeigose, burtuose, kurie dažniausiai buvo organizuojami prie vandens telkinių. Šventės rytą pasirodžiusi rasa buvo ne tik garbinama, bet ir laikoma antgamtine būtybe. Buvo tikima, kad ji suteikdavo gyvybės ir sveikatos tiek augalijai, tiek gyvuliams, tiek žmonėms. Pagoniai Rasos šventės rytą ant žolės vaikščiodavo basomis kojomis, manydami, jog rasos lašeliai atneša asmeninę laimę ir sustipriną sveikatą.

Joninių vainiko ištakos

Dar vienas iš pagonybės laikų kilęs paprotys – vainiko pynimas. Rasos šventės metu, kai jau būdavo sutemę, jaunuoliai prisirinkdavo paparčių, smilgų, pievų gėlių ar medžių lapų, supindavo juos į vainiką, įtaisydavo į jį žvakes ir jas uždegę paleisdavo vainikus plaukti per upę. Ši tradicija laikyta svarbia, nes buvo tikima, kad upe plaukiantis vainikas atneš sėkmę, parodys tolimesnę gyvenimo kryptį. Tuo tarpu moterys vainikus užsidėdavo ant galvos ir per Rasos šventę vaikščiodavo po laukus. Tokiu būdu jos kvietė gausų ir sveiką derlių. Atėjus vidurnakčiui, protėviai eidavo ieškoti mistinio paparčio žiedo, kuris, kaip buvo tikima, sužydi tik vieną akimirką. Sakyta, jog tas žmogus, kuriam pasisekė atrasti paparčio žiedą, įgyja ypatingų žinių. Rasos šventė buvo užbaigiama prie laužo, kur skambėdavo Joninių dainos, vykdavo šokiai, sutartinių giedojimas, įvairūs žaidimai ir burtai, aukojant ugniai vainikus, grūdus bei kitas gerybes, atliekant ugnies apvalymo apeigas.

Joninių (tradiciniai) patiekalai

Kaip ir kitų švenčių metu, taip ir per Jonines neapsieinama be skanaus ir tradicinio lietuviško maisto. Senoviniai Joninių patiekalai, visai kaip ir dabar, dažniausiai būdavo ruošiami lauke, ant ugnies. Mėgautis ne namuose keptu maistu leidžia ir šiltas vasaros oras. Ant laužo buvo spirginami lašiniai, pelenuose kepamos bulvės, mėsa, pyragai, taip pat sūriai ir kiaušiniai. Senais laikais pats populiariausias birželio 23-iosios nakties valgis – lauže keptos bulvės su rūgpieniu, o kiekvienas patiekalas tais laikais turėjo dar ir magišką galią. Ruošdami Joninių stalą lietuviai nepamiršdavo ir tradicinio varškės sūrio. Mėgstamais prieskoniais marinuotą sūrį būdavo galima kepti ir virš laužo.

Šiais laikais sena Joninių tradicija maistą gaminti ant žarijų yra išlikusi, tačiau dabar galima įžvelgti daugiau kūrybiškumo ir įvairovės. Populiaru yra ant žarijų verdamos įvairios sriubos, troškiniai, gaminamas plovas, kepami mėsainiai, dešrainiai, tokiu būdu netgi gaminami desertai. Lauke gaminamo maisto klasikų klasika,– šašlykai, kurių pasirinkimas prieš Jonines parduotuvėse ypač didelis.